Julius Evola, kova prieš modernybę arba kaip pažaboti tigrą.
Julius Evola buvo žymus Italų tradicionalistas, sėmesis išminties iš ivairių ezoteriškų, pagoniškų šaltinių bei tradicijų. Jis buvo priešingybė tiek konservatizmui tiek kitoms dešinės pakraipoms. Abi šias politines kryptis ji suvokė kaip modernybės pasekmes t.y., gimusias Švietimo bei kapitalizmo laikotarpyję.
Konservatoriai ir kiti klasikiniai dešinieji veikia kaip šio naujojo amžiaus sergėtojai. Jie sieka išsaugoti moderniosios epochos idealus, gimusius 18a., taip tapdami amžinais jų sergėtojais. Šia prasme kairė ir dešinė yra daug artimesnės nei gali atrodyti, esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad kairieji siekia ekstremalios akseleracijos, o dešinieji nori bent jau šiektiek pristabdyti. Bet abi pusės suvokia modernybę kaip neišvengiamą ir teigiamą reiškinį.
Evola suvokė šį laikotarpi, kaip chaoso ir neramumų laikotarpį, todėl stengtis jį "konservuoti" jam buvo tiesiog beprasmiška. Vietoj to jis siūlė pasyvų pasipriešinima ir pasiruošimą ateičiai, kai tos jėgos priartės prie išsekimo ribos: "Svarbiausia yra neleisti šios epochos jėgoms tavęs paveikti. Šios jėgos neturi jokių sąsajų su aukštesniaisiais principais, todėl iš tikro viduje yra silpnos. Žmogus neturėtu kreipti perdaug dėmesio į dabartį, o labiau susikoncentruoti į galimą ateitį." Dar kitaip šią minti jis įvardijo fraze - "Jojimas ant tigro", "ši frazė kilusi iš tolimūjų rytų, jos prasmė tokia, kad asmuo sugebantis joti ant tigro nenugriūdamas nuo balno jį nuvargins ir galiausia pribaigs". Taigi asmuo privalo būti atviras modernybės jėgoms ir jų keliamiems pavojams (susidurti su "tigru" akis į akį), bet tuo pačių neprarasti savęs (joti ant "balno" nenukritus, neprarandas balanso). Jis nesiūlo savęs izoliuoti nuo pasaulio, o atvirkščiai pasinaudoti jo silpnybėmis ir iššukiais, bei taip sustiprinti save.
Šiuolaikinė moralė nebėra susieta su originaliu religiniu ar tradiciniu pradu, todėl ši moralė yra "autonominė" ir racionali bei asmeninė, atsieta nuo Dievybių. Pasaulis suskilo į dvi priešingas dalis, viena kuri yra įvardijama kaip realybė ir kita apimanti vertybes ir tiesas. Žmonių vertybės nuo šiol priklauso tik nuo malonumo principo. Teigiama, kad žema moralė, nusikalstatumas ir kitos ydos tiesiogiai priklauso nuo asmens socioekonomės padėties, bet visi puikiai žino, kad tiek turtingas, išsilavinęs ir tiek neturtingas, gali būti morališkai supuvęs visomis prasmėmis. Socioekonominis mitas tik paslėpia tikrają modernaus žmogaus vidinę tuštumą ir siūlo klaidingą būdą kaip ją užpildyti.
Norint, kad neigiamos modernybės jėgos tavęs nepalaužtų turi veikti be troškimo. "Veikti nepaisant rezultato, sėkmės ar nesėkmės, pergalės ar pralaimėjimo bei aplinkinių pritarimo." Tuo siekiama atsispirti tiek malonumams tiek skausmui, neveikti pagal suskilusią modernaus žmogaus esybę, šaltai apskaičiuojančia kiek skausmo ar malonumo ji gali gauti padarydama atitinkamą veiksma. Pats darbas ar veiksmas turi savyje užkoduota "atlygį", kuris pasireiškia nematamose detalėse proceso eigoje.
Julius Evola buvo žymus Italų tradicionalistas, sėmesis išminties iš ivairių ezoteriškų, pagoniškų šaltinių bei tradicijų. Jis buvo priešingybė tiek konservatizmui tiek kitoms dešinės pakraipoms. Abi šias politines kryptis ji suvokė kaip modernybės pasekmes t.y., gimusias Švietimo bei kapitalizmo laikotarpyję.
Konservatoriai ir kiti klasikiniai dešinieji veikia kaip šio naujojo amžiaus sergėtojai. Jie sieka išsaugoti moderniosios epochos idealus, gimusius 18a., taip tapdami amžinais jų sergėtojais. Šia prasme kairė ir dešinė yra daug artimesnės nei gali atrodyti, esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad kairieji siekia ekstremalios akseleracijos, o dešinieji nori bent jau šiektiek pristabdyti. Bet abi pusės suvokia modernybę kaip neišvengiamą ir teigiamą reiškinį.
Evola suvokė šį laikotarpi, kaip chaoso ir neramumų laikotarpį, todėl stengtis jį "konservuoti" jam buvo tiesiog beprasmiška. Vietoj to jis siūlė pasyvų pasipriešinima ir pasiruošimą ateičiai, kai tos jėgos priartės prie išsekimo ribos: "Svarbiausia yra neleisti šios epochos jėgoms tavęs paveikti. Šios jėgos neturi jokių sąsajų su aukštesniaisiais principais, todėl iš tikro viduje yra silpnos. Žmogus neturėtu kreipti perdaug dėmesio į dabartį, o labiau susikoncentruoti į galimą ateitį." Dar kitaip šią minti jis įvardijo fraze - "Jojimas ant tigro", "ši frazė kilusi iš tolimūjų rytų, jos prasmė tokia, kad asmuo sugebantis joti ant tigro nenugriūdamas nuo balno jį nuvargins ir galiausia pribaigs". Taigi asmuo privalo būti atviras modernybės jėgoms ir jų keliamiems pavojams (susidurti su "tigru" akis į akį), bet tuo pačių neprarasti savęs (joti ant "balno" nenukritus, neprarandas balanso). Jis nesiūlo savęs izoliuoti nuo pasaulio, o atvirkščiai pasinaudoti jo silpnybėmis ir iššukiais, bei taip sustiprinti save.
Šiuolaikinė moralė nebėra susieta su originaliu religiniu ar tradiciniu pradu, todėl ši moralė yra "autonominė" ir racionali bei asmeninė, atsieta nuo Dievybių. Pasaulis suskilo į dvi priešingas dalis, viena kuri yra įvardijama kaip realybė ir kita apimanti vertybes ir tiesas. Žmonių vertybės nuo šiol priklauso tik nuo malonumo principo. Teigiama, kad žema moralė, nusikalstatumas ir kitos ydos tiesiogiai priklauso nuo asmens socioekonomės padėties, bet visi puikiai žino, kad tiek turtingas, išsilavinęs ir tiek neturtingas, gali būti morališkai supuvęs visomis prasmėmis. Socioekonominis mitas tik paslėpia tikrają modernaus žmogaus vidinę tuštumą ir siūlo klaidingą būdą kaip ją užpildyti.
Norint, kad neigiamos modernybės jėgos tavęs nepalaužtų turi veikti be troškimo. "Veikti nepaisant rezultato, sėkmės ar nesėkmės, pergalės ar pralaimėjimo bei aplinkinių pritarimo." Tuo siekiama atsispirti tiek malonumams tiek skausmui, neveikti pagal suskilusią modernaus žmogaus esybę, šaltai apskaičiuojančia kiek skausmo ar malonumo ji gali gauti padarydama atitinkamą veiksma. Pats darbas ar veiksmas turi savyje užkoduota "atlygį", kuris pasireiškia nematamose detalėse proceso eigoje.
Komentarai
Rašyti komentarą